- užtojoti
- ×užtõjoti 1. refl. laikyti paslaptyje, nepasakyti, neišduoti: Užsitõjojo kap niemka ir nieko, nei žodžio nešvamterėjo Al. 2. refl. Alv apsimesti, dėtis negyvam, miegančiam ir pan.: Užsitõjojo vyras ir miega Al. Jis buvo tik užsitõjojęs, ne užmuštas Mrj. Jis, užsitõjodamas išliko gyvas Dkš. 3. tr. užimti, užgniaužti (kvapą, dvasią): Skristi aitvaru, per laukus, per kalnus, be galo, be paliovos, kad vėjas švilptų ausyse, kad net dvasią užtojotų, kad net kūnas pašiaušomis nueitų V.Krėv. ║ refl. DrskŽ, Sn negalėti atgauti kvapo, atsikvėpti: Vaikas verkė verkė, kol užsitõjojo Mrs. Kai ima kosėt, tai užsitõjoja, visas tik pamėlynuoja Smn. Ryk ryk, kol užsitõjosi Alv. Sutrupyk duoną smulkiai, kad karveliai neužsitõjotų Mrc. Vaikas ranka gniaužia krūtinę, užsitojojęs, kad nekvėpuotų V.Krėv. Paukštis burkavo ir burkavo kažkur šalimais net užsitojodamas rš. \ tojotis; įsitojoti; nutojoti; prisitojoti; užtojoti
Dictionary of the Lithuanian Language.